© 2019
LT LV
RUBRIKOS
Kirpėjas idilę kuria savo gimtajame miestelyje

Tai nebus dar viena istorija apie drąsų, savimi pasitikintį didmiesčio kirpėją. Tomas Bagdanavičius – kuklus, nuoširdus meistras, visą gyvenimą dirbantis savo gimtuosiuose Švenčionėliuose (Švenčionių r.). Būdamas vienintelis vyriškų kirpimų meistras miestelyje, savo nedidelėje kirpykloje jis kuria tikrą vyrų bendruomenę, kurioje užaugo net kelios klientų kartos. 

Čia žmonės atviresni nei didmiesčiuose

Kirpėjo kelią Tomas pasirinko neatsitiktinai – tam jį paskatino mama, taip pat kirpėja, šioje srityje dirbusi beveik 40 metų. „Mūsų kirpykla nedidelė, joje įrengta tik viena darbo vieta, todėl, kai 2000 m. baigiau Vilniaus Žirmūnų mokymo centrą, su mama dirbome pasikeisdami. Ji pamažu norėjo pasitraukti iš šios veiklos, todėl perleisdavo man vis daugiau savo klientų. Pirmieji darbo metai buvo labai sunkūs – bijojau žmonių, bijojau pats savęs. O ir klientai į mane žiūrėjo įtariai – juk tuo metu vyrų kirpėjų beveik nebuvo“, – pasakoja kirpėjas. Nuo 2011 m. Tomas kirpykloje šeimininkauja vienas. Per tiek laiko specialistas jau spėjo įgyti vietinių vyrų pasitikėjimą, subūrė ištikimų klientų ratą. Apie savo klientus Tomas pasakoja su didžiausiu malonumu – jis puikiai atsimena visų jų vardus, pomėgius, darbus: „Švenčionėliuose gyventojų skaičius jau nesiekia 5 000, todėl vienas kitą labai puikiai pažįstame. Su visais klientais stengiuosi rasti bendrą kalbą, sužinoti, kuo jie domisi. Ne visada tai pavyksta padaryti iš pirmo karto – kartais prireikia laiko, kol perprantu žmogų, prakalbinu. Manau, kad pas mus žmonės paprastesni, atviresni nei didmiesčiuose. Yra dalis klientų, kurie nori bendrauti, išsipasakoja man, kartais iš jų sužinau net daugiau nei norėčiau.“ Nors Švenčionėliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, gyventojų mažėja ir čia veikia ne viena kirpyk­la, darbo užtenka visiems. Per tiek metų miestelio vyrai jau įprato lankytis pas kirpėją vyrą ir čia, pasak meistro, klientai jaučiasi kur kas laisviau nei įprastame grožio salone. „Manau, kad vyrui paprasčiau lankytis pas vyrą meistrą. Kai mano kirpykloje sėdi vien vyrai, visi jaučiasi laisvai ir patogiai – diskutuojam, juokaujam, kartais ir šachmatų partiją sužaidžiam. Tačiau vos tik į saloną įžengia moteris, pavyzdžiui, kurio nors kliento žmona, nuotaika iš karto pasikeičia“, – juokiasi meistras.

Tobulėti nesustoja

Nors klientai jo gimtajame miestelyje ir nėra labai reiklūs, tačiau meistras stengiasi nestovėti vietoje, seka tendencijas, važiuoja į seminarus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: „Įdomiausia būna kur nors toliau išvažiuoti, esu buvęs parodose ir seminaruose Rygoje, Taline, Lenkijoje, nors jau ir Lietuvoje yra daug gerų vyriškų kirpimų meistrų, padaugėjo seminarų šia tema, anksčiau to labai trūko, – sako kirpėjas. – Stengiuosi atsirinkti seminarus, į kuriuos verta nueiti. Dabar barberiai dažnai demonstruoja fade techniką, bet ją, mano manymu, galima lengvai „atkalti“. Man įdomesni ilgesnių plaukų kirpimai, atitempimai, schemos...“

Naujas pomėgis

Kirpykloje, kurioje Tomas dirba nuo pat savo karjeros pradžios, užaugo jau ne viena klientų karta: „Yra tokių, kurie pradėjo kirptis pas mano mama dar būdami vaikai, vėliau jie perėjo pas mane, o dabar atveda jau ir savo vaikus. Turbūt tokie ištikimi klientai ir yra patys vertingiausi. Būna liūdna, jeigu jie nusprendžia pakeisti meistrą, – prisipažįsta Tomas. – Mama net turi išsaugojusį seną, daugybę dešimtmečių skaičiuojantį, jau apdaužytais kampais suoliuką, ant kurio anksčiau sodindavo vaikus. Sakė net nebandyti sudeginti, nes ant jo išaugo kelios žmonių kartos. Dabar ant jo vaikų nesodinu, jis tapęs lyg kokia relikvija.“ Taip kirpėjas atrado ir naują pomėgį – kolekcionuoti senus kirpėjų įrankius. „Kartą klientas atnešė man senovinį lietą skustuvą, vėliau namuose po lova radau senovinius mamos įrankius: kirpimo mašinėles, aliuminio šukas, šepečius, žirkles. Pagalvojau, kad tokius daiktus reikia išsaugoti, parodyti kitiems, todėl sukonstravau dėžutes jiems eksponuoti ir pakabinau ant sienos kirpykloje. Dabar jau kabo septynios tokios dėžutės“, – šypteli jis. 

Geriausias poilsis – gamtoje

Meistras prisipažįsta, kad nuolatinis bendravimas su žmonėmis nėra lengvas darbas, tačiau jis visada atranda būdų, kaip pailsėti, susigrąžinti prarastą energiją: „Nuolatinis bendravimas su žmonėmis tikrai išvargina. Kai „užbuksuoju“, jaučiu, kad reikia išvalyti smegenis, – pabėgu į gamtą. Rudenį grybauju, vasarą mėgstu paskraidyti su jėgos aitvarais, o žiemą slidinėju. Niekur toli nekeliauju, važinėju po apylinkes, bet tokio poilsio man gana, kad vėl su malonumu grįžčiau į darbą.“

 

Bendraudama su Tomu, nejučia pagalvoju, kad jo gyvenimas mažame miestelyje, čia suburtas klientų ratas ir yra ta tikroji bendruomenė, apie kurią nuolatos kalba vienas po kito didžiuosiuose miestuose duris atveriantys barzdaskučių salonai. Kai pažįsti savo klientą nuo pat mažų dienų, augi ir tobulėji kartu su juo... Ne visada reikia bėgti toli nuo namų ir bandyti kitiems įrodyti, kokie šaunūs ir talentingi esame. Kartais užtenka sustoti, atrasti savo tikrąjį pašaukimą, išlaisvinti jį ir pamatyti, kad rojus žemėje yra čia pat, tik reikia patiems jį susikurti...

Rubrika: Įvykiai
Data: 2019 1 14
GALERIJA
Internetinių puslapių kūrimas