© 2017
LT LV
RUBRIKOS
„Poetiškas ir truputį mįslingas“ – štai taip save apibūdina mados istorikas Aleksandras Vasiljevas.

„Poetiškas ir truputį mįslingas“ – štai taip save apibūdina mados istorikas Aleksandras Vasiljevas.


Jis žavi savo iškalbingumu, ironija, charizma ir žiniomis, kurių pasisemti galime iš pirmąkart į lietuvių kalbą išverstos knygos „Šiandien esu madingas. 100 atsakymų į klausimus apie madą ir save“. Knygoje autorius laisvai, išsamiai ir tik su jam būdingu humoru bei sarkazmu pasakoja kaip paisyti estetikos,rinktis spalvas ir auginti vaikus . Nuo šiol, kiekviename naująjame žurnalo „Hair profesionalams“ numeryje galėsite skaityti A. Vasiljevo knygos ištraukas.
Leidykla „Brentus“.
Knygą galima įsigyti „Vagos“ ir „Pegaso“ knygynuose.

Kokie prancūzų darbo su dekoruotoju, dizaineriu principai?

Be abejo, prancūzai konsultuojasi. Tačiau jie renkasi žmogų, kurio panašus skonis, bendri kultūros pagrindai, su kuriuo jie ant tos pačios bangos. Ir kai jie sako: „Norėčiau apipavidalinti namą Provanso stiliumi,“ – sąvokos suprantamos vienodai. Nors Rusijoje mėgstamiausias interjero apipavidalinimo terminas – „klasikinis prancūzų stilius“. Nesuprantu, kas tai. Ką tai reiškia? Stalas kamambero (Camambert) pavidalo? Ar ant žvakidės pakabinti sraigių? Ką laikyti klasikiniu prancūzišku stiliumi? Rusijoje žodis klasika universalus ir beribis. Rusijoje klasika vadinama viskas – nuo gotikos iki moderno. Prancūzų stilius labai transformavosi: gyvavo ir prancūzų art déco*, ir prancūzų art nouveau** stilius, ir Napoleono III laikotarpio, ir Liudvikų stilius. Visi šie stiliai buvo labai skirtingi, įdomūs. Prancūzijoje nepaprastai mėgstama Liudviko XIII epocha. Rusijoje niekada nesu girdėjęs, kad kas nors užsakytų šio stiliaus interjerą. Nors reguliariai skaitau paskaitas šia tema – dažniausiai Peterburge. Mano nuomone, Peterburgo dekoratoriai turi daugiau žinių negu Maskvos dekoratoriai. Maskviečiai lepinami pinigais ir yra įsitikinę, kad viską žino. O Peterburgo dizaineriai labai dėmesingi ir gilinasi į esmę. Damos, kurios teikia man interjero užsakymų, taip pat susijaudinusios klauso mano patarimų.
Dar norėčiau pabrėžti vieną nuostabią ypatybę. Rusijoje gyvuoja keista tradicija – aprodyti namus. Paprastai rodoma ne tik svetainė arba valgomasis, bet ir virtuvė, vonios kambarys, drabužinė, ypač demonstruojamas miegamasis. O tai apskritai šventa vieta. Prancūzijoje niekada nebūsite kviečiamas į miegamąjį. Net jeigu gyvenate kieno nors name, įeiti į svetimą miegamąjį draudžiama. Prancūzijoje kviestiniai svečiai apžiūri namus akies krašteliu. Laikoma nepadorumu žiūrinėti paveikslus, klausinėti apie firminius ženklus. Tačiau geru tonu laikoma nusimanyti, neapžiūrinėjant paveikslo pasakyti: „Koks nuostabus jūsų Renuaras.“ Toks gebėjimas atskirti tuoj pat krenta į akis. Prancūzai labai kuklūs: atėję į svečius, paprastai sako komplimentus. Pavyzdžiui: „Kaip pas jus gražu!“ arba: „Kaip jūsų namuose malonu!“, „Kaip skoningai apipavidalinti namai!“ Rusijoje dekoruojant interjerą, žodis skonis apskritai nevartojamas. Kiekvienas miestas daro įtaką kūrybai, suteikia savo obertonų. Ir kiekvienas miestas žmogui siejasi su konkrečiais dalykais. Maskvoje tai toli gražu ne Raudonoji aikštė, būtų juokinga Maskvą sieti tik su Raudonąja aikšte. Man Maskva siejasi su spūstimis. O dar ji man kaip didžiulio baobabo prototipas, kuris auga į skirtingus šonus ir kiekviena šaka – savaip. Nematau harmonijos, žavesio, tačiau regiu jos galią, jėgą ir didžiulį gyvenimo potencialą. Šios savybės akivaizdžios, o štai estetinės savybės man nežinomos. Kas dėl Paryžiaus, tai jis labai keičiasi. Įvedus eurą, Paryžius labai nuskurdo. Pamažu Paryžius tampa musulmonų pasaulio, o ne Prancūzijos sostine.Dažnai išėjęs pasivaikščioti po Paryžių, žvilgčioju į langus ir pastebiu panašias portjeras, kuklius šviestuvus, retai kur paveikslų gausą. Išskyrus Paryžiaus turtuolių kvartalus – šešioliktąjį, aštuntą. Ir beveik nematyti ryškių gėlių. Todėl mano Paryžiaus buto interjeras daugumai atrodo nuostabiai gražus. Esu prancūzų taikomosios dailės fanatikas, kolekcionuoju prancūzų baldus, graviūras, mėgstu prancūziškus indus, ypač XIX a. Prancūzijos provincijos blusų turguose jų kainos ne tokios aukštos, kaip Paryžiuje. Įmanoma nusipirkti nuostabių rėmų, vazų. Kaip esu minėjęs, dabar įgyvendinu vieną projektą Sankt Peterburge: tai prancūzų art déco stiliaus butas, ir beveik visi daiktai – skulptūros, keramika, metalo dirbiniai – įgyti Paryžiaus blusų turguose. Lyginti Rusijos ir Prancūzijos antikvarinių parduotuvių kainų negalima. Rusijoje kainos tris – penkis kartus aukštesnės negu Prancūzijoje. Štai įdomus pavyzdys. Neseniai vedžiau derybas dėl didelio projekto Monte Karle. Labai turtingi žmonės, kilę iš Pietų Rusijos, nusipirko vieną didžiųjų kunigaikščių Romanovų dvarą, kuriame išlikęs senasis dizainas. Ką gi jie padarė? Jie liepė nudaužti lipdinius, išgriauti sienas, išplėšti parketą, nugriauti židinius ir viską padaryti savaip. Išėjo baisus kičas. Ir labai nedailu. Rusai kartais keistai reaguoja. Norėdami prancūziško interjero, jie atsisako senoviškos prancūziškos kėdės arba krėslo tardami: „Ant jo iki manęs kažkas jau sėdėjo?!“ Nesuprantu. Juk tokie daiktai estetiški, primena svetimą kultūrą, jie gyvi, o kopijos sulūš po keleto metų, ir teks pirkti naujas kopijas. Prancūzų patarlė byloja: „Jeigu jūsų kėdė išgyveno šimtą metų, yra tikimybė, kad ji išgyvens dar šimtą.“ O jeigu baldus ką tik nusipirkote, nežinia, kiek jie laikys. Esu senovės šalininkas, ir kurdamas interjerus stengiuosi laikytis šių principų. Neseniai Overnė, Prancūzijos centre, įsigijau nedidelį dvarą, du mažus namukus – pasakiškus, primenančius baleto „Žizel“ dekoracijas. Suremontavau juos, apstačiau senoviniais prancūziškais baldais, papuošiau graviūromis. Ir jaučiu neapsakomą malonumą, gyvendamas Prancūzijos kaime ir susikurdamas tokį stilių, kokį jį matau. Užsukę į mano namus, kaimo gyventojai stebisi: „Ak, kiek pas jus dekoracijų.“ Man viskas atrodo prancūziška , o jiems – perkrauta: per daug rėmelių.
Reikėtų pasakyti gana, bet rusas negali šito padaryti. Todėl, kad mūsų širdyje yra kai kas likę iš Čingischano epochos. Nuolat norime kuo daugiau ir nors trupučio blizgesio. Nelaikau savęs šios nuodėmės – kičo – propaguotoju, tačiau, valstiečių nuomone, ir mano namai perkrauti.
Tiesa, nereikia manyti, kad valstiečių skonis jau toks nepriekaištingas.


*Art déco – XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio Europos ir JAV dailės stilius.
** Art nouveau – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios architektūros, taikomosios
dekoratyvinės dailės ir grafikos stilius.

Rubrika: Įvykiai
Data: 2013 4 1
GALERIJA
Internetinių puslapių kūrimas