Du mėnesiai kitokio gyvenimo

LAURA URBAITĖ, ŽURNALO „HAIR & BEAUTY PROFESIONALAMS“ REDAKTORĖ

Tą dieną, kai buvo pranešta, kad salonai nebedirbs, pamenu kaip per rūką, nelabai aiškiai viską suvokiau. Reikėjo po truputį viską pradėti vertinti, buvo daug neaiškumų, juolab kad nei kaimyninėse Baltijos šalyse, nei Vakarų Europoje salonai dar nebuvo uždaryti. Kažkaip negalėjau suvokti, kodėl pas mus negali dirbti. Pandemijos grėsmei vis didėjant, skelbiant vis didesnį užsikrėtusiųjų skaičių, situaciją pradėjau vertinti kitaip. Reikėjo sekti informaciją, suvokti, kaip dabar vyksta gyvenimas, koks dabar bus darbas. Kasdien buvo atšaukiamos tarptautinės parodos, anuliuojami skelbti seminarai. Praeiti įvairūs nuotaikų etapai,

tik labiausiai veikė nežinomybė, kiek tai truks, juk tik nuo to priklausė, kaip viską planuoti. Nors tikriausiai žodis „planuoti“ tuo metu skambėjo nelabai tvirtai, bet nieko nedaryti tikrai negalėjau, vis tikinau save, kad tai pagaliau baigsis. Stebėjau žmonių reakcijas: vienais žavėjausi, kitų veiksmai atrodė nepriimtini, bet kai kurių grožio pasaulio atstovų reakcijomis labai noriu pasidalinti, nes jie buvo išskirtiniai: sužavėjo Renatos kasdieniai įrašai socialiniame tinkle „Facebook“, kasdien stebino Raimondo nubėgtų kilometrų skaičius, ramino Jurgitos šaltas protas, palaikantis ne tik savo salono kolektyvą, bet ir kitus kolegas, įvertinau Gytauto, kaip kirpėjų partnerio, veiklą įtemptu metu. Labai aiškiai pajutau, kokia svarbi yra bendrystė, ir tikiuosi, kad ji visada mus gelbės sunkiose situacijose.

RENATA RAČICKIENĖ,

GROŽIO SALONO „GROŽIO ARTELĖ“ UKMERGĖJE SAVININKĖ

Kaip ir visą pasaulį, mane nustebino netikėtai užklupusi pandemija, privertusi nustoti suktis gyvenimo karuselėje. Kadangi turiu draugę Veneto regione, Italijoje, iš pirmų lūpų gaudavau informaciją apie esamą situaciją. Italijoje karantinas buvo paskelbtas dviem savaitėmis anksčiau. Taigi, prieš paskelbiant karantiną Lietuvoje, su kolektyvu buvome nusprendę kuriam laikui uždaryti saloną. Galima sakyti, psichologiškai buvome pasiruošę.

Pastaraisiais metais gyvenimo tempas buvo įgavęs ypatingą pagreitį, visi kažkur bėgo, skubėjo, nelikdavo laiko susitikti su artimais žmonėmis. Didžioji dalis paslapčia svajojo apie pabėgimą nuo bėgimo. Tačiau tai atrodė neįmanoma ir net nusikalstama. Ir štai įvyko tai, kas leido sustoti be sąžinės graužaties. Kiekviena salono darbuotoja rado sau įdomų užsiėmimą, veiklą. Buvo puikus laikas mokytis, daugybė internetinių seminarų, tiesioginių vaizdo transliacijų internete. Įvairių sričių lektoriai, profesionalai, sportininkai dalinosi savo patirtimi. Buvo laikas šeimai, kūrybai, archyvams tvarkyti. Galbūt būsiu labai nepopuliari, bet galvoju, kad pasinaudoti nemokamomis atostogomis tikrai nėra pasaulio pabaiga. Buvo proga suprasti, kaip tvarkyti asmeninius finansus, ekonomistai senokai mokė finansinio raštingumo. Tačiau daugeliui atrodė, kad pastaruoju metu gerėjantis gyvenimas tęsis amžinai. Deja, pasaulio istorijoje taip nebūna. Turime kritimą žemyn. Klausimas: ar šito neįmanoma išgyventi?

Priklauso nuo požiūrio, ką žmogus mato: pusiau tuščią stiklinę ar pusiau pilną. Puikiai pailsėję, su nauja jėga ir meile klientams pradedame naują etapą.

Turiu didelę aistrą knygoms, kelionėms ir gamtai. Kasryt eidavau į mišką ir mąstydavau akistatoje su savimi. Jokie rūpesčiai neužgoždavo minčių tėkmės. Taip kilo idėja tai užrašyti ir atsiverti socialiniame tinkle. Buvo labai sunku apnuoginti savo vidų. Tačiau labai greitai supratau, kad mano mintys yra svarbios ir artimos daugybei žmonių. Mano klientai ir draugai pažino mane kitokią – įdomesnę, gilesnę, jautresnę, nei buvo įpratę matyti salone. Tai buvo tarsi virtualus bendravimas, pratęsiantis bendradarbiavimą ir draugystę.

10-oji karantino diena

Chaosas, arba Gyvenimo spalvos

Prabundu ir po minutės suprantu padariusi klaidą. „Delfi“, „Lrytas“, „Messenger“, „Viber“... Užplūdo srautas informacijos ir sujaukė mano ryto idilę. Mintys blaškosi, šokinėja, nesusirenka į vietą. „Not to know, just to flow“, – kažkas pakuždėjo į ausį, kitaip sakant, pasiduok tėkmei, o kas belieka. Jeigu kovosi, įsigysi priešų, jeigu susidraugausi – draugų. Ir išeinu, išeinu su savo minčių puokšte. Pilna krūtine įkvepiu gaivaus miško oro ir pajuntu atradusį naują kvapą. Dar kartą ir dar, ir dar, ir nebegaliu sustoti, nes tai mano vienumos

(ne vienišumo!) kvapas, radau jį mažame Ispanijos pajūrio miestelyje. Tuomet pirmą kartą susidūriau akis į akį su savimi. Verkiau, liūdėjau, bijojau vienumos ir pažadėjau sau daugiau niekada to nekartoti... Išbuvau, išliūdėjau, išvaikščiojau ir prisijaukinau. Kaip kokią Lapę iš „Mažojo Princo“. Nes „viskas, kas gražiausia, akimis nematoma“. Mojuoju lazdomis ir leidžiu mintims užvaldyti kiekvieną kūno ląstelę. Tas gaivališkas malonumas – lyg dvasios ekstazė, kai nekovoji ir išlaisvini mintis, leidi glostyti tarsi Čiurlionio simfonijos, o po akimirkos pašiurpsti nuo Vivaldžio „Žiemos“ arba nusišypsai prisiminusi vaikystėje žiūrėtus animacinius filmukus su Čaikovskio muzika. Po akimirkos išnyra Van Gogas su savo paveikslais, jį pasiveja siurrealistiniai Salvadoro Dali vaizdiniai ir keičiasi, ir keičiasi, lenda kaip kokie virusai, o aš mėgaujuosi ir leidžiuosi atakuojama perskaitytų knygų, matytų meno kūrinių, klausytų simfonijų pajautimų. Kiekvienas su savo spalva, emocija, indėliu į tai, kuo esu šiandien. O jausmas toks, tarsi būčiau Paryžiaus Pompidu centre – su išverstomis žarnomis, kad visi matytų, kas viduje...

Bet tai yra „Gyvenimo spalvos“ – paveikslas, į kurį žiūrėjau vienoje Užupio galerijoje prieš keletą savaičių. Tuomet jis turėjo kitą prasmę arba, kitaip sakant, aš į jį žvelgiau kitomis akimis... Šiandien rasčiaujame naują emociją, nes mano pasaulyje atsirado naujų spalvų...

RAIMONDAS PASTERNACKIS,

SALONO „WOXX BARBERS“ VILNIUJE SAVININKAS

Koks buvo pirmas jausmas, uždarius saloną karantino laikotarpiui?

Na, pirmas jausmas – nežinomybė. Kilo klausimas, kiek laiko užtruks karantinas. Aš esu optimistas, pozityviai žiūrėjau, tikėjau, kad neilgam laikui.

Kokio palaikymo labiausiai reikėjo jums ir kolegoms: moralinio ar materialinio?

Palaikymo nereikėjo. Visi supratome – nieko mes nepakeisime. Reikėjo nepanikuoti ir turiningai leisti laiką namuose. Sukūrėme vieną kitą vaizdo įrašą, kaip karantino metu pasigražinti.

Jūs susikūrėte savotišką bėgimo rutiną laikui praleisti karantino metu. Kaip tai Jums padėjo?

Na, pirmąją karantino savaitę reikėjo susitvarkyti iškilusias problemas dėl uždarymo. O tada sugalvojau: karantino metu kiekvieną dieną bėgsiu ne mažiau kaip 20 km, kol pagaliau atsidarysime. Tą mėnesį nubėgau 600 km. Jausmas buvo nerealus, supratau, kad nieko nėra neįmanoma. Bėgimas gamtoje – vienas malonumas.

Tik leidus atverti duris salonams, Jūsų salonas buvo vienas iš nedaugelio, kuris neskubėjo. Ko reikėjo pasiruošimui?

Na, mes neskubėjome, nes leidimas buvo kaip iš giedro dangaus. Darbo sąlygos buvo neaiškios. Reikėjo laiko tinkamai pasiruošti, kad visi būtų saugūs.

KIRPĖJAS STILISTAS JURIJUS LEVČENKOVAS, SALONO „YURY SALON“ VILNIUJE SAVININKAS

Esate susijęs (žmonos Cindy šeima gyvena Rytuose) su Kinija ir žinote, kas buvo ten ir kas bus čia...

Iš tiesų pasakysiu labai paprastai: kai ten viskas prasidėjo, aš iškart viską blokavau. Kodėl taip darau? Aš labai nemėgstu negatyvo. Tiesiog esu žmogus, kuris renka tik pozityvą. Savo gyvenime mačiau labai daug negatyvo, užtenka, ačiū! O kadangi aš esu misteris zavadila ir iš tiesų per tą laikotarpį bei anksčiau esu labai daug kam padėjęs pasiekti geresnį lygį, surasti daugiau klientų, esu daug ką apmokęs. Aš taip darau, nes jau pastaruosius dvejus metus labai aktyviai užsiimu saviugda ir dalinuosi jos technikomis su kitais žmonėmis. Tai veikia ir padeda. Tad, kai atėjo tas laikotarpis, man pradėjo skambinti kirpėjai ir klausti: „Ką daryti? Tu žinai, kas ten, o dabar kas čia. Tai ką daryt...“ Daug kas ėmė siuntinėti SMS žinutes „COVID-19“, „COVID-19“, žodžiu, atsirado daug triukšmo. Ką padariau pirmiausia – aš tiesiog visus blokavau socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Instagram“. Kas tik man parašydavo kokią nesąmonę, visus pradėjau blokuoti, nes kilo didžiulė panika. O aš nesu panikuojantis žmogus, esu tas, kuris padeda sau ir kitiems. Taip yra. Todėl blokavau visiškai visą triukšmą. Netgi kalbėdamas su žmonėmis iš Kinijos sakiau: „Aš nenoriu nieko žinoti, esmę pasakyk. Esmę, kas vyksta. Kur krypsta pinigai. Užsidarė restoranai, užsidarė kirpyklos. Tai kaip ten žmonės gyvena?“ Ir man iš karto pasakė vieną dalyką: „Puikiai gyvena, viskas dabar online“. Ir čia aš supratau – viskas gerai. Ir tokia buvo pati pirmoji mano paviešinta frazė per tą laikotarpį, kad gyvenimas nesustoja. Ta frazė yra mano „Instagram“ paskyroje @yurylev: „Gyvenimas nesustojo, gyvenimas ONLINE’ėjo“.

Ar planavote ateities veiksmus?

Iš tiesų aš visą laiką planuoju į ateitį ir labai daug ką planuoju, darau tai po truputėlį ir tai padeda man vystytis. Kadangi atėjo tas laikotarpis, keratino,vienas nuostabiausių mano gyvenimo laikotarpių (aš jį vadinu laikotarpiu, kai buvo išjungtas triukšmas), dingo triukšmas. Tai laikas, kai reikėjo savęs labai gerai paklausti, ko aš noriu ir kaip tai padaryti. Man asmeniškai paklausti savęs, ko aš noriu, nebuvo jokių bėdų, nes planų buvo labai daug. Jau žinojau, kad Kinijoje viskas vyksta online, tad atsisėdau ir pažiūrėjau, ką galima padaryti online. Mes puikiai susiplanavome viską, kas susiję su produktais, mokslais, technikomis. Aš buvau pradėjęs knygą ir šis laikotarpis buvo vienas geriausių, kai galėjau ją užbaigti. Darbo buvo labai daug ir, nepatikėsit, viskas vyko online, viską derinome online skambučiais, rašėme, skaitėme, buvo skirta begalė laiko. Galvojau tikrai bus paprasčiau, bet buvo investuota žiauriai daug valandų, žiauriai daug. Šiandien knyga jau yra parašyta, ji yra apie „AirTouch“ techniką, jos variacijas, kuo ji skiriasi nuo kitų technikų ir t. t. Labai gera knyga.

Ar būtumėte mėnesį ištvėręs be salono veiklos?

Manau, kad be salono veiklos būčiau ištvėręs ir visus metus, o galbūt ir visą gyvenimą, nes kažkur durys užsidaro, kažkur durys atsidaro. Nemanau, kad reikia sustoti ties vienomis durimis, bet grįžkime į pačią pradžią, kai sakiau, kad svarbu užduoti sau klausimą „Ką aš noriu daryti?“, o po to tiesiog reikia daryti.

JURGITA TRAINAITĖ, SALONO „JUNORA BEAUTY LAB“ KAUNE BENDRASAVININKĖ

Praėjus daugiau kaip mėnesiui po veiklos atidarymo, karantiną vertinu kaip buvusią puikią progą atlikti veiklos auditą: ko per daug, ko trūko, kas yra svarbiausia, įsivertinti, kaip buvome pasiruošę tokiam iššūkiui finansiškai ir morališkai. Galiu tik pasidžiaugti, kad su šia situacija „Junora Beauty Lab“ komanda susitvarkė puikiai ir grįžome į darbus dar stipresni bei motyvuoti. Nors negalėjome susitikti tiesiogiai, palaikėme ryšį virtualiai, tęsėme komandų ugdomojo vadovavimo susitikimus, aktyviai bendravome su klientais, konsultavome juos nuotoliniu būdu, mėgstamų priemonių klientai galėjo saugiai įsigyti mūsų elektroninėje parduotuvėje.

Karantino metu kaip vienas svarbiausių veiksnių išryškėjo komunikacija – čia laimėjo tie, kurie tai darė profesionaliai, santūriai, žinutės buvo tikslios ir vertingos. Todėl buvo labai įdomu stebėti, kaip komunikuoja verslo partneriai, kolegos Lietuvoje ir užsienyje. Galiu pasidžiaugti, kad kai kurios įmonės, kosmetikos atstovai organizavo puikius nuotolinius mokymus su žinomais lektoriais. Galimybių tobulėti net ir tokiu metu galėjo rasti kiekvienas.

Taip pat džiaugiuosi, kad dirbame su nuostabiais įvairios kosmetikos atstovais, kitų paslaugų teikėjais, iš kurių karantino metu net neprašydami sulaukėme mokėjimų atidėjimo. Už tai noriu padėkoti „Treatwell“, „Klapp“, „Kérastase“. Tačiau sulaukėme ir primygtinių raginimų nedelsiant apmokėti karantino metu suėjusio termino sąskaitas.

Skirtinga buvo ir Lietuvos bei užsienio kolegų komunikacija socialinėje erdvėje. Užsienio kolegos savo asmeniniuose profiliuose daugių daugiausia pasidalindavo informacija, kad nedirba, nebuvo jokios panikos, pykčio, jautėsi pasitikėjimas savo asociacijomis, valdžios sprendimais. Turbūt tai lėmė ir saugumo jausmas, kad valstybė bet kuriuo atveju sugebės pasirūpinti savo piliečiais, ko mūsų šalyje tikrai pasigedo visi verslininkai, o ypač smulkieji. Kai kurie sprendimai buvo geri (pvz., subsidijos mikroįmonėms), bet stipriai pavėluoti.

Kaip KIGSA ir organizacijos „Coiffure EU“, atstovaujančios Europos šalių grožio verslo darbdaviams, atstovė pasigedau glaudesnio valdžios ir verslui atstovaujančių organizacijų bendradarbiavimo, įtraukimo į sprendimus. Taip pat labai išryškėjo chaotiškas valdžios darbas, žinių apie grožio sektoriaus specifiką stoka bei, deja, gana neigiama visuomenės nuomonė apie grožio specialistus.

Šiuo metu vartotojų, t. y. mūsų klientų, elgsena labai pasikeitusi. Algoritmai, pagal kuriuos dirbome visus šiuos metus iki karantino, nebeveikia ir nebegalioja. Kol kas stebime situaciją ir analizuojame. Manau, ilgalaikiai pokyčiai neišvengiami, turėsime išmokti prisitaikyti, pamatyti ir išnaudoti atsiradusias naujas galimybes.

GYTAUTAS ČILINSKAS,

KOSMETIKAI „DAVINES“ ATSTOVAUJANČIOS UAB „EMBLIKA“ KOMERCIJOS VADOVAS

Kokius sprendimus buvo svarbiausia priimti, susidūrus su izoliacija?

Svarbu buvo priimti sprendimus, kurie padėtų išlaikyti ilgai kurtą ryšį su klientais bei partneriais, ne tik atsižvelgti į įmonės interesus, bet pirmiausia sutelkti dėmesį į žmonių vidų. Priėmėme ne vieną sprendimą, kad kirpėjai, net nevykdydami veiklos, per socialinius tinklus galėtų save realizuoti, dalintis žiniomis ir patirtimi, o klientai turėtų galimybę pajausti tikrąsias „Davines“ vertybes ir kompanijos požiūrį.

Jūsų kompanija visada palaikė glaudžius ryšius su salonais. Kaip klostėsi santykiai karantino metu?

Tikime, kad santykiai net ir karantino metu išliko glaudūs. Visas dėmesys ir meilė, nors ir nuotoliniu būdu, buvo skirti mūsų „Davines“ šeimos nariams.

Kaip keitėsi nuotaikos karantino metu?

Aukštyn ir žemyn – nuotaikos kito, juk mes visi esame žmonės ir tai natūralus savęs pažinimo kelias. Esame pozityvi kompanija ir sugebėjome įžvelgti daug gėrio, kurį atnešė izoliacija: tapome artimesni, galėjome grožėtis bundančia gamta, supratome, kaip vieni kitiems esame reikalingi.

Kai startavote, kokių pasikeitimų grožio industrijoje pajutote ar viskas liko kaip anksčiau?

Nieko jau nebus kaip anksčiau, nes įvyko didelis pasikeitimas žmonių viduje. Visi tapome sąmoningesni, turėjome laiko pažvelgti į savo vidų ir dar labiau vertinti tai, ką turime kiekvieną dieną. Tikime, kad klientai pajuto, koks svarbus grožio specialist darbas. Tai ne tik plaukų kirpimas ar dažymas – tai dalinimasis, rūpinimasis, bendravimas, prisilietimas ne tik išoriškai, bet ir paliečiant kiekvieno iš jūsų širdis. Nepamirškime būti dėkingi už viską, ką turime, ir mylėkime besąlygiškai.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.