Jubiliejiniai metai

Ne vienas patvirtintų, kad susitikus kolegę Silviją Grušnienę visada pokalbius lydi šypsenos ir gera nuotaika – jos tiesiog toks būdas: atvirai džiaugtis gyvenimu. Būdama kirpėja ji subūrė idėjinius bendraminčius, kurie visada vienas kitą palaiko. Dėstydama Vilniaus kolegijoje atrado ne vieną jaunąjį talentą, kuria puikią praktika paremtą grožio specialistų mokymų programą. Žinoma, viskas ne per vieną dieną ir šie metai būtent tie, kuriais galima įvairias veiklas apibendrinti.

30 metų grožio srityje

Panašiai tiek, kiek metų gyvuoja ir mūsų laisva atkurta valstybė. Metams bėgant įvykiai lietė ne vieną, o kirpyklų veiklą Silvija matė visais jos kūrimosi periodais. Nuo buitinio aptarnavimo kombinato „Pirmūnas“ kirpyklos Komunarų g., kuriam iširus pradėjo steigtis pirmieji privatūs grožio salonai.

Į vieną iš jų, kaip jauna specialistė, buvo pakviesta ir Silvija su keliomis kolegėmis. Drąsūs pirmieji žingsniai, įsirengiant naują kirpyklą Šv. Ignoto g., kur ir pajuto, kad verslui administruoti žinių reikia gerokai daugiau, tad energingai kibo į mokslus universitete, kas vėliau suteikė galimybę dar vienai veiklai – pedagogikai. Ir dabartinis nuosavas salonas, kurį Silvija juokais vadina „Grožio sanatorija“, į kurią ji ir klientai ateina pailsėti. Čia sukurtas geras emocinis laukas ir galimybė planuotis savo laiką tikrai patobulina gyvenimo kokybę. O patys įvairiausi klientai neleidžia nuobodžiauti. Silvija kerpa tiek vyrus, tiek moteris, skirtingo amžiaus ir poreikių, nuo madingiausių dažymų iki klasikos. Džiaugiasi ir naujais klientais, tik jiems tenka viena sąlyga – išlaukti, kada meistrė suderins vizito laiką.

20 metų pedagoginės veiklos

Silvija, kaip pakito tavo veikla baigus universitetą? – paklausėme meistrės.

Kai supranti, kad grožio salonas nėra tik plaukų kirpimas, o reikia ir verslo administravimo žinių, mokslas tampa neišvengiamas. Kaip tik tuo metu Pedagoginiame universitete buvo rengiama nauja specialybė – ekonomikos ir verslo pagrindai su papildoma pedagogo kvalifikacija, tad aš ir pasirinkau šias bakalauro studijas. Vėliau dar neakivaizdžiai įgijau viešojo administravimo magistro laipsnį. 2002 m. sutikau kolegę, kuri ieškojo dėstytojų Vilniaus kolegijoje. Tuo metu grožio specialistų, atitinkančių reikalavimus dėstyti, buvo vienetai. Priėmiau pasiūlymą pabandyti ir iš karto gavau grupę Dizaino fakultete. Dėstytojavimas man buvo naujas iššūkis, tik visada žinojau, kad išsaugosiu ir darbą grožio salone, nes tvirtai laikausi nuomonės, jog dėstyti turi geras praktikas.

Jau dešimtmetį vadovauji Mados dizaino katedrai. Koks tai darbas?

Šis pasiūlymas buvo didelis mano darbų įvertinimas. Ir, nors administravimo nemažai, bet stengiuosi pritaikyti visas įgytas žinias, dirbu su mokymo programomis, dėstytojų krūviais, tarptautiniais mainais. Šioje srityje sutikau nemažai intelektualių žmonių, kurie padeda man tobulėti. Stebiu pulsuojančią jaunąją kartą, kuriai neretai reikia ir paskatinimo, ir palaikymo. Vertinu juos už tai, kad pasirinko erudiciją, siekia išsilavinimo.

Teisėjavimas konkursuose

„Labai džiaugiuosi, kad buvau ne kartą kviesta teisėjauti įvairiuose konkursuose. Čia kaip niekur kitur įsivertini savo žinias, pasidalini patirtimi su kolegomis, atrandi naujovių. Vertinu šią patirtį“, – tikina Silvija.

Projektų užkulisiai

„Per visą darbo praktiką tekdavo dirbti renginių užkulisiuose, tad, tik gavusi pasiūlymų iš televizijos projektų, kartu su studentais dešimtmetį rengėme dalyvių įvaizdžius. „Šok su manimi“, „Chorų karai“, „Kaukė“ – visiems reikėjo nemažai laiko ir jėgų. „Vilnius City Opera“ koncertų aktoriai pasitikėdavo mūsų kūryba. O kur dar „Černobylio“ serialo filmavimas... Čia ėjo net 500 žmonių srautas – visus juos reikėjo parengti pagal darbų aplanką“, – pasakoja Silvija Grušnienė.

Penkiasdešimtmečio minėjimas

Kokios mintys aplankė po jubiliejaus šventės?

Kažkaip nesijaučiu, kad man jau 50 metų. Nuolatinis darbas su žmonėmis palaiko jaunatvinį džiugesį, visąlaik kažko mokaisi, stebi mados tendencijas. Tik supratau, kad užgyvenau didelį būrį draugų, kurie kartu – jau ne vieną dešimtmetį. Turiu tėvelius, kas yra didelė vertybė – vis dar galiu pabūti vaikas. Šeimoje jaučiu vyro petį – jis nuo mokyklos laikų šalia. Užauginome dukrą, kuriai dabar 22 metai, studijuoja mediciną. Ji – tas žmogus, kuris mane verčia evoliucionuoti.

Kas tave džiugina?

Esu laiminga čia ir dabar, maži gyvenimo džiaugsmai gali teikti didelę laimę. Draugai sako: „Silva lygu šokis“, tad ir stengiuosi šokio žingsneliais žengti į rytojų. Aš visą gyvenimą mėgau šokti ir dabar mes tokius uždarus vakarėlius surengiame, džiaugsmo per kraštus būna. Aš Vilniaus miesto gatvėse užaugusi, dabar gyvenu name, bet pomidorų ir agurkų dar nepuolu auginti, man dar svarbu patyrinėti pasaulį.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.