Laisvalaikis žirgyne

Pastebėjusi socialiniuose tinkluose kirpimo meistro Marijaus Mazuraičio nuotraukas, kuriose jis joja ant žirgo, likau nustebinta ir sužavėta. Iškart kilo klausimų: kaip, kodėl, kada pradėjai? Smalsumas pastūmėjo susisiekti su Marijumi ir išsiklausinėti apie jo kelią į žirgų sportą. Nors jojimu jis užsiima tik pusantrų metų, vadinasi, tikrai yra tik naujokas, bet patirčių ir įspūdžių jau turi be galo daug. 

Tai nuo ko viskas prasidėjo?

Į šį sportą mane visai netikėtai įtraukė bičiulė Dalia. Ji šia sporto šaka užsiima jau 12 metų. Dalia nestokojo originalumo ir gimtadienio proga išnuomojo man mėnesiui žirgą. Labai netikėta dovana įnešė be proto daug chaoso į mano dienotvarkę – tam reikia tikrai nemažai laiko, tad teko gerokai koreguoti savo darbą ir laisvalaikį. Ir taip po mėnesio tapau nauju šio žirgo savininku, nes jis buvo pasiūlytas parduoti. Pats iki galo taip ir nesupratau nei kaip tai įvyko, nei kodėl. Tikrai negaliu tvirtinti, kad per tą mėnesį įsimylėjau šį sportą ar pajutau stiprų ryšį su žirgu. Veikiau jau priešingai – buvo daug baimės ir kritimų, dažnai eidavau į treniruotes per negalėjimą ir nenorą. Gal tai mane labiausiai ir traukė – nugalėti save ir užmegzti ryšį su žirgu. 

Kiek laiko skiri šiam užsiėmimui?

Paprastai jodinėju penkias dienas per savaitę: dvi dienos skirtos žirgo valdymo treniruotėms, dvi dienos – šokimui per kliūtis ir viena – tiesiog lengvam prasijodinėjimui savo malonumui. Kasdien tam skiriu po tris valandas, bet nė vienos jų man negaila. Nors iš šalies gali atrodyti, kad tai sportas, kuriam nereikia daug jėgų, tačiau iš tikrųjų jodinėjant turi būti itin stiprus torsas, kojos ir didelė ištvermė. Per metus intensyvių treniruočių netekau 10 kg vien tik jodamas.

Nesibaimini traumų? Vis dėlto juk rankos, kojos labai svarbios kirpėjo darbui.

Aš atsargus iš prigimties, todėl tikrai save pasaugau. O traumų tikimybė yra visose sporto šakose, todėl apie jas tiesiog negalvoju. Manau, vairuojant nelaimingų atsitikimų tikimybė procentiškai didesnė, bet mes vairuodami apie tai negalvojame.

Negaliu nepastebėti, kad raitelių labai graži apranga. Jai tikriausiai reikia nemažai investicijų?

Jodinėjimas – prestižinis sportas, todėl ir raitelių aprangos tikrai gražios ir, savaime suprantama, kaip ir viskas šiame sporte, brangios. Juokinga, bet pirmose varžybose labiausiai norėjau sudalyvauti vien dėl to, kad galų gale apsivilkčiau visą varžybų aprangą.

Tikriausiai turi ir tikslų? Ar jodinėjimas – tik tavo laisvalaikis?

Patekau į geriausią žirgyną Kaune – „Convivo“ laisvalaikio centrą – su man parinktu žirgu, reikalinga įranga, pas geriausią trenerę Rasą Kavaliauskaitę. Tai, kokią pažangą pasiekėme su ja per pusantrų metų, yra neįtikėtina. Jos begalinis atsidavimas darbui mane labai įkvėpė ir kartu įpareigojo treniruotis, siekti daugiau. Pirmasis žirgas man buvo numatytas dvejiems metams. Deja, jį išaugau per metus ir teko priimti tikrai nelengvą sprendimą – parduoti savo mylimą Lotosą (žirgo vardas). Kad ir kaip liūdna, deja, žirgų sporte turi su tuo susitaikyti. Žirgai dažnai keičiami tiek dėl traumų, tiek dėl žirgo galimybių. Ir vėl, padedant bičiulei Daliai, man iškart buvo parinktas rimtas ir labai patyręs žirgas. Taip mano gyvenime atsirado Numo (žirgo vardas), su kuriuo iškart patyriau stiprų ryšį. Treniruotės tapo nepamatuojamai malonesnės ir pažanga – daug greitesnė. Net teko sudalyvauti ketveriose varžybose šią vasarą. Jose tikrai pasiekiau labai gerų rezultatų. Tiesa, pastarasis Lietuvos čempionatas nebuvo sėkmingas, bet, manau, laimėjau daug daugiau – neįkainojamą patirtį! Vien gera patirtis nepadės pažinti visų situacijų, savo paties ir žirgo reakcijų į jas, tad šįkart, nors ir rezultatai buvo prasčiausi, bet patirties įgijau daugiausiai.

Nors šis sportas daug kam atrodo romantiškas, norint juo užsiimti, reikia labai daug išteklių visomis prasmėmis. Tačiau kartu jis labai daug ir duoda. Jame randu ramybę ir tikrumą, darausi daug ramesnis ir stabilesnis, laikausi režimo, išmokau organizuotumo ir sutvirtinau charakterį. Anksčiau greitai perdegdavau, todėl be galo daug keliaudavau. Dabar ramybę atgaunu žirgyne. Numo visada mane nuramina – vos užsėdęs ant žirgo pamirštu visas egzistuojančias problemas, tiesiog būnu čia ir dabar.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.