Mažo miestelio didieji meistrai

Su Dangira Katiniene susitinkame gražiuosiuose Anykščiuose. Iš karto pasidžiaugiame pasirodžiusia informacija apie spalį vyksiančią grožio specialistų parodą Londone ir jau planuojame, kaip keliausime į kirpėjų Meką. Ne vieną dešimtmetį salone dirbanti Dangira jau ieško ne žinių, o įkvėpimo, kūrybingos aplinkos. Kalbamės, kaip per visą karjeros laikotarpį pavyksta rasti džiaugsmą darbe, kurti ir stebėti aplinką, burti gausų klientų ratą. O paklausus, ar nebuvo kada noro išvykti iš Anykščių, ji tik šypteli, kad čia tvyro poetų ir rašytojų aura, nuostabių žmonių bendrystė ir tai nepamainoma.

Nors nė karto nebuvau buvusi kirpykloje, bet kažkaip tvirtai nusprendžiau būti kirpėja. Namuose tėtis mus apkirpdavo, siūdavo, staliaudavo, prie amatų buvo, matyt, kažką šeimoje paveldėjom: mano sūnus tapo architektu, sesuo kuria drabužius. Dievas gal dar šiek tiek meniškumo pridėjo. Specialiai to nelavinau, bet dabar vis pagalvoju, kad norėčiau į suaugusiųjų universitetą dailės pasimokyti.

Tavo kirpimai, dažymai neliko nepastebėti – klientai nuo ryto iki vakaro rikiuojasi. Kur tavo sėkmė?

Pirmiausia svarbu, kaip pas tave jaučiasi klientas, svarbu, kad būtų trauka. Tik pradėjusi dirbti buvau pakankamai drąsi – drąsos reikia norint įgyvendinti užmanymus. Jaunam to tikrai reikia, po to jau klausai kliento, matai, ko jis tikisi. Kai klientas daug metų su tavimi – viskas tampa kiek kitaip. Mane supa labai įdomūs žmonės, jie atsiveria, atsiranda ryšys. Per tiek metų klientų šeimose tiesiog bendrauji ir nebejauti, kad dirbi. Taip ir senstam kartu. Sakau, kai būsiu darbui salone per sena ar bus pabodę viskas, jei turėsiu sveikatos, važinėsiu pas pagyvenusius savo klientus su išlankstomu stalu ir kirpsiu juos namuose. Tai nebūtų nauja. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo panaikintas Buitinio aptarnavimo centras, nebeturėjome, kur dirbti, išsinuomoti kažką ar nusipirkti dar buvo neįmanoma. Tad teko visus metus važinėti po įstaigas, namus. Kur tik nedirbau – medikus ligoninės bibliotekoje kirpdavau, „Miškų ūkio“ aktų salėje, vyno gamyklos laboratorijoje darbo vietą įsirengdavau...

Tu salone nuo ryto iki vėlaus vakaro dirbai, vienu metu aptarnaudama po kelis klientus. Kodėl? Dėl pinigų ar ambicijų turėti daugiau klientūros?

Iš pradžių, manau, dėl pinigų, nes turėjau juk atsistoti ant kojų. Po to – dėl seminarų Lietuvoje ir užsienyje, viskas kainavo nemažus pinigus. Bet kažkaip kuo toliau, tuo lengviau man su pinigais, ar aš savo poreikius pamažinau? Nebeskaičiuoju, kiek uždirbsiu, ką pirksiu – pinigai ateina savaime. Aš ir sūnų, kuris ūkininkauja savo ūkyje www.katinoukelis.lt , mokinu nevergauti pinigams, patariu dirbti su meile, tuomet visi norės tau pinigų duoti. (Sakyčiau, gal tai ne geriausias ekonomikos vadovėlis, bet patarimas iš širdies. Aut. past.)

Koks susibūrė tavo klientų ratas?

Mažesniame mieste vieni per kitus, kam tiko mano darbo stilius, greičiau skleidžia žinią. Tad ratas išaugo toks didelis, kad dabar net pyktelėti gali, kai tenka ilgiau vizito palaukti. Vis dėlto keičiantis Anykščiams atsiranda ir naujų klientų. Taip įdomu stebėti, kaip užsienyje gyvenę grįžta žemiečiai ar kuriasi nauji gyventojai, sutinku labai įdomių žmonių. Jie ieško ir pastebi kokybišką darbą, vertina nuoširdų bendravimą, dažniausiai tai mano kartos klientai. Vyriški kirpimai, šukuosenos – ne mano arkliukas, didžiausią malonumą jaučiu kirpdama ir dažydama. Dirbu jau tiek daug metų, bet viskas labai įdomu. Tai hobis, už kurį dar gauni pinigų. Žinoma, reikia tik nepamiršti akimirkų, kai nuo krūvio pervargdavau, ir, nors myli be proto savo darbą, grįžti namo kaip žemę pardavęs.

Tai gal karantininiai apribojimai ir sustatė darbotvarkę į vietas?

Dabar nauja patirtis. Per dieną – tik penki klientai, kiekvienam po porą valandų skiriu. Energetiškai gal ir labiau pavargstu, nes daug asmeninio bendravimo, dėmesio skiriu, bet fiziškai – tai visai kitoks krūvis. Manau, ir klientams tai patinka, nes anksčiau prisiprašydavo į tarpus tarp paslaugų, kirpykloj tikras chaosas būdavo, kur ten jau koks asmeninis dėmesys. O mūsų salone dabar net trys kirpėjai vienu metu dirba. Tenka pasidalinti darbo dienas. Gal jaunesniems ir per lėtas tempas, bet man puiku. Šis laikotarpis parodė, kad, be darbo, dar tiek visko yra įdomaus. Atradau konditeriją, visko mokausi ir džiuginu šeimą, anūkus įtraukiu į procesą.

O vis tik – ar nenuobodu su tais pačiais klientais dirbti?

Mane supa labai įdomūs žmonės, su jais negali būti nuobodu. Reikia nepamiršti, kad ir kirpėją, jei šeštą kartą besilankančiam klientui nieko nepakeitė, reikia keisti. Tu turi kažką naujo siūlyti. O po karantininio izoliavimo laikotarpio buvo idealu atrasti naujų formų, spalvų, kokių natūraliai žilų stilingų įvaizdžių sukūriau.

Anykščiuose dauguma kirpėjų dirba po vieną, o pas jus salone – net trys darbo vietos. Nebuvo noro atsidaryti savo grožio saloną?

Gal ir buvo toks momentas, bet supratau, kad pavėlavau, reikėjo anksčiau tą daryti, o, be to, man labai smagu su kolektyvu. Pasitarti gali, pabendrauti, į seminarus kartu važiuoti. Turim ir bendrą biudžetą, kur kelionėms taupom. Draugiška atmosfera labai svarbu, konkurencijos nekuriame, bet kada galiu savo klientams pasiūlyti kolegės paslaugą.

Taip ir sukasi gyvenimo ratas, o kartu su juo ir mados tendencijos – per tiek karjeros metų pradedi pastebėti, kad daug kas grįžta. Dangira pamini neseniai atradusi prieš 15 metų duotą interviu, kur vardijo, kokios šukuosenos tuo metu madingos, ir juokiasi, kad dabar vėl viskas grįžo ir galima tuo pačiu vadovautis. Žinoma, per tiek metų išbandyta daugybė technikų, dažymų būdų, dabar viskas ištobulinta, bet kartais visai neblogai grįžti prie seno ir laiko patikrinto. „Turėdamas amatą, niekada neprapulsi, tik netingėk, mylėk savo darbą“, – atsisveikindama palinki Dangira.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.