„Nemėgstu kažkuo užsiimti mėgėjiškai...“

Klaipėdietė Ramunė Vigelė niekada nebijojo mesti sau iššūkių, atrasti, atsiverti ir pateikti save naujai, todėl šiandien moteris prisistato ne tik kaip daugiau nei dvidešimt metų darbo patirtį turinti kirpėja-stilistė, grožio salonų tinklo savininkė, bet ir... akvarelistė, savo darbus jau spėjusi pristatyti nemažai Europos miestų. Vandens, jachtų, uostų ir kitus Klaipėdos motyvus dažniausiai popieriaus lape perteikianti menininkė mūsų žurnalui mielai sutiko papasakoti apie šią prieš trejus metus užgimusią aistrą.

Sakoma, kad visi žmonės yra menininkai, bet tik didieji menininkai tai žino. Kaip jūs atradote savo talentą dailei?

Visą gyvenimą save siejau su menais – kai kas mane žino kaip profesionalią akordionistę, po to buvo etapas, kai visi stebėjosi mano gebėjimu kirpti, o prieš trejus metus, kaip tuo metu buvo madinga, dovanų gavau kelias piešimo pamokas – ten ir supratau, kad ši veikla man labai patinka. Iš pradžių bandžiau piešti guašu, akrilu, vėliau nusprendžiau išbandyti akvarelę. Kaip žinia, akvarelė – sudėtingiausias tapymo būdas, tik aš tada dar to nežinojau (nusijuokia). Pradėjau mokytis iš Youtube žiūrėdama akvarelės pamokas pradedantiesiems, nusipirkau pirmąjį savo piešimo rinkinį ir taip žingsnis po žingsnio tobulėjau. Manau, mano gebėjimui piešti daug įtakos turėjo ir mano profesinė veikla – kirpimuose labai svarbu rinkti smulkias detales, kad pavyktų sukurti visumą, harmoniją plaukuose, todėl mano smegenys, matyt, jau sugeba iš smulkių detalių sukurti bendrą vaizdą, o ranka tai perteikia ant popieriaus. Tačiau norint tobulėti kaip dailininkui reikia ir labai daug praktikos, turėti tinkamas tam sąlygas – šeima turi neprieštarauti šiam pomėgiui, nes akvarelei būtina skirti visą dieną – tu negali prie jos grįžti sekančią dieną, kaip tapant akrilu ar aliejiniais dažais.

Jums taip pat gyvenimas suteikė ir vieną lemtingą dovaną...

Taip jau susiklostė, kad Klaipėdoje gyvena ukrainietis Sergiy Lysyy, vienas iš dvidešimties geriausių pasaulio akvarelistų. Man pavyko prisiprašyti pas jį individualioms pamokoms, visus metus kiekvieną trečiadienį kartu liedavome. Iš jo sužinojau apie geriausius popieriaus, teptukų, pigmentų gamintojus, galėjau sau leisti visa tai įsigyti, todėl labai greitai pakilo mano darbų kokybė. Taip pat mokytojas savo Facebook paskyroje nuolat dalindavosi mūsų pamokų rezultatais, tad mane pradėjo pažinti dailininkai iš viso pasaulio. Prasidėjo kvietimai į pasaulines parodas, mano akvarelės pateko į dailininkų katalogus. Tokiais dideliais žingsniais ši aistra mane ir užvaldė.

Kaip manote, kas suformavo jūsų estetinį suvokimą?

Tiek metų dirbant grožio srityje jis susiformuoja savaime. Tas žinių bagažas, kurį aš turiu, savaip atsispindi akvarelėje. Daugelis, pamatę mano darbus, giria juos už spalvų parinkimą, gilumą. Aš manau, kad žmogaus plaukus nudažyti yra sudėtingiau nei baltą popieriaus lapą. Viskas yra labai stipriai persipynę, tereikia tai išlaisvinti.

Akvarelei skiriate daug savo laiko, pastangų, finansų... Tačiau nuo salonų veiklos per daug nenutolstate?

Ne, salone vis dar dirbu pilnu tempu. Tačiau labai gaila, kad teko nutraukti seminarus, kuriuos vedžiau 15 metų, pristatydama naujausias Pivat Point kolekcijas. Pradžioje buvo daug streso, nes baigėsi daugybę metų puoselėta veikla, tačiau dabar tas laikas atiteko akvarelei.

Tikrai negalvoju vien tik tapyti. Net nežinau, ar norėsiu tai daryti po kelerių metų, galbūt atrasiu kitą pomėgį. Nemėgstu kažkuo užsiimti mėgėjiškai, man patinka paimti naują veiklą nuo nulio ir pabaigti ją iki galo, profesionaliai, su pamokomis. Esu užtikrinta, kad kirpimas visada išliks mano pagrindiniu darbu – čia viskas jau yra aišku, esu įvaldžiusi šią sritį iki galo. O akvarelėje dar turiu, ką pasiekti, tačiau kas bus, kai tai padarysiu, ar užsiimsiu tuo visą gyvenimą – nežinau. Kol kas viskas klostosi tarsi savaime, nededu daug pastangų populiarindama savo darbus. Dabar juos dažniausiai mato mano šeima ir salono klientai (Klaipėdoje menininkei priklauso grožio salonas „Ramunės linija“ – aut. past.). – pabaigtas akvareles iškabinu salone kaip meno galerijoje, ne vienas mano klientas juos jau ir įsigijo. Ir to man užtenka, kad jausčiau malonumą kurti.

Koks jums dabar atrodo kirpėjų pasaulis? Kaip jis pasikeitė?

Man atrodo, kad anksčiau kirpėjai buvo žingeidesni, dažniau lankydavosi seminaruose, norėjo mokytis. Ir į mano seminarus, kuriuos pradėjau vesti 2000 m. susirinkdavo po 250 – 150 specialistų iš visos Lietuvos. Buvo išauginta tokia auditorija – jie domėjosi, sekė, žinojo, kada vyksta seminarai ir iš karto į juos registruodavosi. Deja, šiandieną tokių mokymų nebeliko. Tačiau lygiai tą patį pastebiu ir pasaulinėje rinkoje – akademijų skilimą, sunkų gyvavimą, gal tik Sassoon akademija vis dar išlaiko savo tvirtas pozicijas. Turbūt jaunoji karta mano, kad jie jau viską matę Youtube, tad jiems eiti mokytis jau yra per nuobodu. Mokymas online ir greitas vartotojiškumas gana sparčiai išstumia mokymąsi klasėje. Aš pati jau dvylika metų skrendu į Londone vykstančią didžiausią kirpėjams skirtą parodą „Salon International“ ir iš ten parsivežtų žinių man užtenka visiems metams – pakeisti klientą, save, išstudijuoti siluetą. Lietuvoje mano lygiui skirtų seminarų aš jau nebematau.

Savo pavyzdžiu R. Vigelė rodo, kad atrasti savyje naujų spalvų ir talentų niekada nevėlu, o skirtingos gyslelės – ir menininkės, ir verslininkės – gali puikiai derėti vienoje asmenybėje. Tereikia leisti joms atsiskleisti, pastebėti galimybes ir nebijoti viską pradėti nuo nulio.

Fotografė Greta Miro